„Vibe Coding“ platforma „Cursor“ paleido nuosavą DI „Composer“: žada 4x greitį ir autonomišką darbą

Jei dar negirdėjote apie „vibe coding“, tai trumpai tariant, tai yra programavimo stilius, kai jūs daugiau kalbatės su kompiuteriu natūralia kalba, o ne rašote tikslų kodą. Jūs tiesiog sakote DI: „Padaryk man mygtuką, kuris atrodytų gražiai ir siųstų duomenis į serverį“, o jis padaro. „Cursor“ buvo viena iš šios srities lyderių, bet iki šiol jie tiesiog naudojo kitų gigantų (kaip „OpenAI“, „Anthropic“, „Google“ ar „xAI“) modelius.

Dabar viskas keičiasi. Jie sukūrė savo žvėrį.

Kas tas „Composer“ ir kodėl tai svarbu?

„Composer“ yra sukurtas vienam tikslui: greitai ir tiksliai vykdyti kodavimo užduotis realiose, didelėse, gamybinėse aplinkose (angl. production-scale). Tai nėra žaisliukas studentams. Ir žinote, kaip jie tai įrodo? Patys „Cursor“ inžinieriai jau naudoja „Composer“ savo kasdieniame darbe. Tai vadinama „valgyti savo šunų maistą“ – geriausias įrodymas, kad produktas veikia.

Anot „Cursor“, „Composer“ daugumą užduočių atlieka greičiau nei per 30 sekundžių, tuo pačiu išlaikydamas aukštą „mąstymo“ lygį dirbant su didelėmis ir sudėtingomis kodo bazėmis.

Ir štai vinis: modelis yra apibūdinamas kaip keturis kartus greitesnis už panašaus intelekto sistemas. Jis specialiai apmokytas „agentiniams“ (angl. agentic) darbo procesams – tai reiškia, kad autonomiški kodavimo agentai patys planuoja, rašo, testuoja ir peržiūri kodą.

Ką rodo skaičiai? (Spoileris: greitis)

„Cursor“ sukūrė savo vidinį testą „Cursor Bench“, kuris matuoja ne tik kodo teisingumą, bet ir tai, kaip modelis laikosi esamų abstrakcijų, stiliaus konvencijų ir inžinerinių praktikų (kitaip tariant, ar jis nerašo kodo kaip beprotis, kurio vėliau neįmanoma suprasti).

Rezultatai pribloškia:

• - „Composer“ pasiekia aukščiausio lygio („frontier-level“) kodavimo intelektą, tačiau generuoja kodą 250 tokenų per sekundę greičiu.

• - Tai yra maždaug dvigubai greičiau už greičiausius modelius (kaip „Haiku 4.5“ ar „Gemini Flash 2.5“).

• - Ir keturis kartus greičiau už panašaus intelekto „sunkiasvorius“ modelius (kaip „GPT-5“ ar „Claude Sonnet 4.5“).

„Composer“ pasiekė tobulą balansą: jis yra toks pat protingas kaip vidutinės klasės „protingiausi“ modeliai, bet greičiausias iš visų testuotų klasių.

Slaptasis padažas: RL ir MoE (Pastiprinamasis mokymasis ir Ekspertų mišinys)

Kaip jie tai padarė? „Cursor“ tyrimų mokslininkas Sasha Rushas socialiniame tinkle X paaiškino, kad „Composer“ yra Pastiprinamuoju Mokymusi (RL) apmokytas Ekspertų Mišinio (MoE) modelis.

Lietuviškai tai reiškia: „Mes panaudojome RL, kad apmokytume didelį MoE modelį būti velniškai geru sprendžiant realaus pasaulio kodavimo užduotis, ir kartu būti labai greitu.“

Svarbiausia, kad komanda kūrė „Composer“ ir pačią „Cursor“ aplinką kartu. Jie negalėjo tiesiog sukurti modelio ir įmesti jį į redaktorių.

Treniruotės ne iš knygų, o iš „gyvenimo“

Ir čia yra pati svarbiausia dalis, bičiuliai. „Composer“ nebuvo apmokytas iš statiškų duomenų rinkinių (kaip koks „GitHub“ archyvo nuskaitymas). Jis buvo apmokytas sprendžiant realias programinės įrangos inžinerijos užduotis.

Mokymosi metu modelis veikė pilnose kodo bazėse ir naudojo visą rinkinį gamybinių įrankių: failų redagavimą, semantinę paiešką, terminalo komandas. Kiekviena treniruotės iteracija buvo konkretus iššūkis: sukurti kodo pakeitimą, parengti planą arba sugeneruoti tikslų paaiškinimą.

Pastiprinamasis mokymasis (RL) optimizavo ir teisingumą, ir efektyvumą. „Composer“ išmoko efektyviai pasirinkti įrankius, naudoti paralelinį vykdymą (daryti kelis darbus vienu metu) ir vengti nereikalingų ar spekuliatyvių atsakymų.

Laikui bėgant, modelis išvystė netikėtus gebėjimus (angl. emergent behaviors): jis pats, savarankiškai, pradėjo leisti vienetinius testus (angl. unit tests), taisyti stiliaus klaidas („linter errors“) ir atlikti kelių žingsnių kodo paieškas.

Kitaip tariant, jie apmokė jį būti ne rašytoju, o inžinieriumi.

Nuo „Gepardo“ (Cheetah) iki „Kompozitoriaus“ (Composer)

Šis modelis atsirado iš ankstesnio vidinio prototipo, žinomo kaip „Cheetah“ (Gepardas). „Cheetah“ buvo v0 versija, skirta testuoti greitį. Kaip sakė Rushas: „Mūsų metrikos rodo, kad „Composer“ yra tokio paties greičio [kaip Cheetah], bet daug, daug protingesnis.“

„Cheetah“ sėkmė įrodė vieną esminį dalyką: greitis yra raktas į programuotojų pasitikėjimą ir patogumą. Niekas nenori laukti 30 sekundžių, kol DI „pagalvos“. Vartotojai, testavę „Cheetah“, sakė, kad jis buvo „toks greitas, kad aš galėjau išlikti darbo sraute (angl. in the loop) dirbdamas su juo“. „Composer“ išlaiko tą greitį, bet dabar gali atlikti ir sudėtingas, kelių žingsnių užduotis.

Integracija su „Cursor 2.0“: 8 agentai vienu metu

„Composer“ yra pilnai integruotas į „Cursor 2.0“ – didžiulį platformos atnaujinimą. Ir čia dar viena beprotybė: nauja kelių agentų sąsaja (angl. multi-agent interface). Ji leidžia paleisti iki aštuonių DI agentų vienu metu, kiekvienam dirbant izoliuotoje darbo erdvėje (naudojant „git worktrees“ ar nuotolines mašinas).

Įsivaizduokite: jūs duodate užduotį, o aštuoni skirtingi DI agentai (galbūt keli „Composer“ variantai, galbūt „GPT-5“ ir „Claude“) pradeda ją spręsti lygiagrečiai. Jūs galite palyginti rezultatus ir pasirinkti geriausią. Tai jau nebe porinis programavimas. Tai – programavimas su visa DI komanda.

Kartu su „Cursor 2.0“ ateina ir kiti patobulinimai:

• - Naršyklė redaktoriuje (GA): Agentai gali paleisti ir testuoti savo kodą tiesiogiai IDE viduje.

• - Patobulinta kodo peržiūra: Lengviau matyti visus agento padarytus pakeitimus per kelis failus.

• - „Smėlio dėžės“ terminalai (GA): Izoliuoja agentų vykdomas komandas saugiam darbui.

• - Balso režimas: Valdykite agentus balsu.

• 
  

Ką tai reiškia mums?

„Composer“ yra daugiau nei tik greitas modelis. Tai yra DI sistema, optimizuota realiam darbui, sukurta veikti tuose pačiuose įrankiuose, kuriuos programuotojai jau naudoja.

Tai yra esminis skirtumas nuo tokių įrankių kaip „GitHub Copilot“. „Copilot“ yra pasyvus pasiūlymų variklis. „Composer“ yra sukurtas aktyviam, agentiniam bendradarbiavimui.

Tai, kad modelis apmokytas ne tik iš teksto, bet ir dinamiškoje IDE aplinkoje, atspindinčioje realias gamybos sąlygas, yra milžiniškas žingsnis link praktiško, autonomiško programinės įrangos kūrimo.

„Cursor 2.0“ suteikia infrastruktūrą, o „Composer“ yra variklis, kuris visa tai padaro įmanomu. Tai pirmasis žvilgsnis į ateitį, kurioje programuotojai ir autonomiški DI modeliai dalinsis ta pačia darbo erdve. Ir ta ateitis, panašu, bus velniškai greita.

Iki greito, bičiuliai!

Jūsų Ponas Obuolys.