Jūsų Telefonas – Patologinis Melagis: Kaip DI Vagia Jūsų Prisiminimus ir Kūria "Geresnę" Realybę
Data: 2026 m. vasario 5 d.
Gerai, bičiuliai, prisipažinkite. Kas iš jūsų, turinčių tuos naujus blizgančius "Samsungus", bandė nufotografuoti Mėnulį ir gyrėsi draugams? "Oho, pažiūrėkit, koks 100x priartinimas, matau kiekvieną kraterį!", – aikčiojote jūs. Turiu jums velniškai blogų žinių, kurios gali sugadinti nuotaiką.
Tas įspūdingas krateris, kurį matote savo ekrane? Jo ten nebuvo. Jūsų telefonas jį tiesiog... nupiešė.
Sveiki atvykę į naująją fotografijos erą, kur tiesa yra tik tai, ką nusprendžia algoritmas. Čia Ponas Obuolys, ir šiandien mes nersime giliai į šitą skaitmeninę apgaulę, kuri vyksta kiekvieną kartą, kai paspaudžiate kameros mygtuką. Laikykitės, bus informacinė bomba.
Mažasis dailininkas jūsų kišenėje
Pradėkime nuo to Mėnulio skandalo, nes jis geriausiai iliustruoja situaciją. Vienas "Reddit" vartotojas atliko genialų eksperimentą: jis nufotografavo tyčia neryškų, pikseliuotą Mėnulio vaizdą kompiuterio ekrane. Ir ką jūs manote? Jo telefonas stebuklingai "pamatė" kraterius ir šešėlius, kurių originale nė su žiburiu nerasi.
"Samsung" tai vadina "detalių gerinimo funkcija". Aš tai vadinu realybės klastojimu. Jų dirbtinis intelektas (DI) buvo apmokytas atpažinti Mėnulį ir tiesiog "užpildyti spragas" ten, kur mažytis telefono sensorius nepajėgia užfiksuoti vaizdo.
Bet nevyniokim žodžių į vatą – tai liečia ne tik "Samsung" ir ne tik Mėnulį. Tai vyksta kiekviename moderniame telefone, įskaitant ir jūsų mylimą "iPhone".
Tai vadinama "skaičiuojamąja fotografija" (computational photography). Štai kaip tai veikia iš tikrųjų:
Daugiklio efektas: Kai paspaudžiate mygtuką vieną kartą, jūsų telefonas slapta padaro nuo 4 iki 10 nuotraukų per sekundės dalį.
Frankenšteino kūrimas: Tada įsijungia algoritmai. Jie paima geriausias dalis iš tų kadrų: vienur geresnis apšvietimas, kitur – mažiau triukšmo.
"Makiažas": Galiausiai viskas sujungiama, užglaistoma, spalvos paryškinamos (HDR), o vaizdas tampa toks aštrus, kad galima įsipjauti pirštą.
Įsivaizduokite, kad jūsų telefone gyvena mažytis, pamišęs ir labai greitas "Photoshop" meistras. Jis dirba trilijonus operacijų per sekundę, kad tik jūs pasijustumėte geru fotografu.
Kai algoritmas "persistengia"
Paprastai šis procesas veikia mūsų naudai – nuotraukos atrodo gražiau. Bet kartais DI pradeda haliucinuoti.
Ypač tai pastebima telefonuose, skirtuose Azijos rinkai. Ten grožio filtrai dažnai įjungti pagal nutylėjimą. Algoritmas gali aptikti antakį ir "nupiešti" plaukelius ten, kur jų nėra, arba fone esantiems žmonėms pridėti akis, žiūrinčias belekur. Tai jau nebe fotografija, tai – skaitmeninė tapyba.
Net ir "Google Pixel" turi funkciją "Best Take". Įsivaizduokite grupės nuotrauką, kurioje Jonas užsimerkė, o Ona nesišypso. "Best Take" paims Jono atmerktas akis iš vieno kadro, Onos šypseną iš kito ir suklijuos į vieną "tobulą" nuotrauką. Rezultatas? Akimirka, kurios niekada nebuvo.
Ką tai reiškia mums, paprastiems mirtingiesiems?
Čia mes prieiname prie esmės, bičiuliai. Mes pradedame prarasti ryšį su tuo, kas yra tikra.
Melagingi prisiminimai: Po dešimties metų žiūrėsite į tą "tobulą" grupės nuotrauką ir prisiminsite, kaip visiems buvo smagu. Bet ar tikrai? Ar mes norime prisiminti gyvenimą tokį, koks jis buvo – su netobulumais ir užmerktomis akimis – ar tokį, kokį jį sugeneravo Silicio slėnio inžinieriai?
Iškraipyti lūkesčiai: Mes priprantame prie per daug apdorotų, "HDRiškų" vaizdų. Tikrovė pradeda atrodyti pilka ir nuobodi, palyginus su tuo, ką matome telefono ekrane. Kai kurie žmonės netgi grįžta prie senų skaitmeninių fotoaparatų, kad tik gautų tą "tikrą", netobulą jausmą.
Pono Obuolio verdiktas
Telefonų gamintojai sako, kad jie "saugo autentiškumą" ir tiesiog padeda mums užfiksuoti prisiminimus taip, kaip juos jautėme. Tai gražus marketingo triukas. Realybėje jie priima kūrybinius sprendimus už mus, dažnai mums to net nežinant.
Norite pamatyti tiesą? Tai įmanoma, bet vaizdas nebus toks gražus "Instagram'ui". Įsijunkite "Pro" režimą arba naudokite RAW formatą. Pamatysite triukšmą, neryškias spalvas ir prastą fokusą – tai yra tikroji "žalia" medžiaga, kurią mato sensorius. Tai lyg pabudimas iš Matricos.
Bet būkime atviri – dauguma mūsų pasirinks patogų, gražų melą. Tiesiog kitą kartą, kai žiūrėsite į savo "tobulą" nuotrauką, nepamirškite, kas yra tikrasis jos autorius.
Mąstykite kritiškai, neleidžiate algoritmams gyventi už jus.
Jūsų Ponas Obuolys 🍎